Įžanga: Kur dar nebuvo akis mačiusi Kiekvieną naktį žvelgdami į žvaigždėtą dangų, matome tik praeities šešėlį. Šviesa iš tolimesnių galaktikų keliauja milijardus metų, kad pasiektų mūsų akis. Bet kas nutiktų, jei galėtume ne tik žiūrėti, bet ir keliauti ? Jei sėstume į erdvėlaivį ir pasuktume kryptimi, kurios dar niekas nepasiekė – link tolimiausios įsivaizduojamos ribos, ten, kur baigiasi visata? Pirmas etapas: Iš artimos erdvės į tarpžvaigždinę tyrlaukę Kelionė prasideda nuo Žemės. Vos pakilus virš atmosferos, mūsų planeta tampa mėlynu brangakmeniu juodame aksome. Mėnulis – jau tik dienos kelias. Po kelių mėnesių pasiekiame Marsą, o paskui – Jupiterio mėnulius, kur po ledu gali slapstytis nežemiškos gyvybės užuomazgos.
Verta, kad suprastume: mes patys esame visatos pakraštys – vienas mažas, bet nepakartojamas kampelis, iš kurio kažkas kažkada išdrįso pažvelgti į begalybę. Kelione I Visatos Pakrasti
Suvokiame: Visatos pakraštys nėra vieta erdvėje. Tai – laiko pradžia. Tai momentas, kai baigiasi mokslas ir prasideda mistika. Įžanga: Kur dar nebuvo akis mačiusi Kiekvieną naktį